Diena be kompiuterio
Nuo tada, kai mano kompiuteris atsidūrė įstaigoje, kuri užsiima laptop repair in London, leidžiu dienas be kompiuterio. Labai keista ir gal tame net yra kažkokių pliusų. Bet tikrai, pats pirmas įspūdis – kad kažkaip neįprasta.
Diena su kompiuteriu
Kaip suprantate, tai, kad man aktualu laptop repairs, reiškia, kad sugedo mano ištikimas draugas ir palydovas – kompiuteris. Su juo aš leisdavau visą dieną. Ryte atsikėlusi išgerdavau kavos, paskaitydavau Lietuvos ir Londono naujienas, pažiūrėdavau, ką feisbuke veikia draugai. Pasiklausydavau kokią smagią dainą, kuri man primindavo, kad gyvenimas tik ryte atrodo baisus, paskui jis turėtų pagerėti, ypač tada, kai baigsiu dirbti. Darbe tai pat būdavau su kompiuteriu ir jame rasdavau ir visus savo darbinius katalogus bei failus, ir pramintus interneto takus į mėgstamus pramogų saitus. Per pertraukėles dar pasirašinėdavau su draugais, šeima. Kartais, kai nebūdavo darbo, ieškodavau kokių nors įdomių pirkinių. Akcijų, nuolaidų, kelionių bilietų. Visokių malonių dalykų, kurie leidžia pasijausti ne tik dirbančiu, bet ir smagiai pramogaujančiu žmogumi, net jeigu tą akimirką sėdi darbe. Bet iš tikro juk būna visaip, pavyzdžiui, kartais tikrai darbo mažiau negu laisvo laiko. Po darbo ir vėl su kompiuteriu kažkur einu. Arba, geriausiu atveju, į miestą susitikti su draugais, arba namo. Kur prie to paties kompiuterio palaikau ryšį su visu pasauliu arba kažką skaitau, žiūriu filmus, klausau muzikos.
Diena be kompiuterio
O dabar susipažinkime su manimi, neturinčia kompiuterio. Atsikeliu ir pusryčiai neskanūs. Nes prie jų nėra ką skaityti – seniai jau nieko neprenumeruoju, viską skaitydavau per kompiuterį, kuris dabar taisomas. Neklausau muzikos, girdžiu, kaip vandenį nuleidinėja kaimynai. Matau ne gražius įžymius žmones ir mielus draugus socialiniame tinkle, o tik savo užtinusį veidą veidrodyje, nes kur daugiau žiūrėti. Ką gi, po tokios pradžios tai ir sunku tikėtis geresnės darbo dienos. Gaunu sunkų, vos veikiantį, lėčiausią pasaulyje darbinį kompiuteryje. Neturiu jokių savo failų vietoje, tad tenka knaisiotis pašte ir ten jų visaip ieškoti. Tada prasideda tas momentas, kada ieškau jau kažko dar daugiau, ir galiausiai net negaliu dirbti, nes turiu ieškoti failų. Gal ir gerai – nelieka laiko panaršymui po parduotuves, o jo juk čia ir negalėčiau daryti, nes darbinis kompiuteris yra stebimas iš kitų kompiuterių. Grįžtu namo, ir ten tylu, tuščia. Eičiau į kokį nors renginį mieste, bet nežinau, ar jis vyksta. Nusprendžiu išmokti nerti vąšeliu.