Kaip pasiklydau miške
Jau senokai aplink mūsų namus vis pasirodo skelbimai, kad kažkas parduoda valdas, bet ar atsiranda, kas tą perka mišką, geras klausimas. Mes vis bijome, kad visą mišką išpirks, todėl stengiamės juo pasidžiaugti, kol dar galima. Deja ( o gal – valio), neatsiranda pirkėjų. Taigi, vietoje, kur kažkas neva perka mišką, nutariau pirmadienį pasivaikščioti. Kuo visa tai baigėsi? Baigėsi gerai, bet pasiklydus teko tikrai sunerimti.
Atrodė, kad bus smagu
Kaip ir dažnai nutinka Dzūkijoje, išėjau rinkti grybų. Nesu tas žmogus, kuris labai gerai žinotų, kur auga geriausi grybai, kur tos geriausios vietelės. Tačiau puikiai žinau, kad vien tas vaikščiojimas tarp pušų, kvėpavimas puikiu oru, man yra daug naudingesnis nei visokie kitokie terapijos būdai. Taigi, ne taip ir svarbu, kiek surasiu grybų, galiu vaikščioti, kad ir visą dieną. Vis tiek kažką parsinešiu. Be to, pasiėmiau ne tik krepšį grybams, bet ir stiklainį uogoms – galima čia rasti žemuogių, mėlynių. Juk tai – labai skanu. Taigi, pozityviai nusiteikusi nutariau išmėginti, ką tai reiškia mėgautis gamta, ir išėjau į mišką. Vandens pasiėmiau ne per daugiausiai, nusprendžiau, kad pusdienį neužtruksiu net.
Tačiau išėjusi pasivaikščioti tiesiog apsvaigau nuo miško grožio. O dar skaudi žinia, kad kažkas čia perka mišką, kad gal taip nebegalėsiu laisvai vaikščioti jau greitai. Taigi, leidau sau laisvai klejoti, per daug nenutoldama nuo tako, kuriuo visada vaikščioja grybautojai. Mačiau ne vieną žmogų, tempiantį didelius kibirus. Paklausiau, ar geras derlius, sakė, kad praėjusiais metais buvo geresnis. Kiek prisimenu, jiems dar nė vienais metais nėra buvę gero derliaus, visada „anksčiau buvo geresnis“. Na, ką jau padarysi. Labai gaila, bet man nerūpi.
Supratau, kad pasiklydau
Kai pamačiau grybus, ėmiau sekti jais. Pasitraukiau nuo kelio ir nėriau į gilumą, nes kuo giliau į mišką – tuo daugiau grybų. Bet, pasirodo, ir medžių. Kai ėmiau nebesuprasti, kur esu, nutariau, kad štai ir man atsitiko istorinis įvykis – pasiklydau miške. Žinoma, dėl tokio dalyko nereikia labai liūdėti, juk žinau, kaip rasti kelią atgal.
Radau kelią
Kaip man pavyko rasti kelią? Paprastai. Žinojau, iš kurios pusės saulė švietė, kai ėjau. Žinojau, kad namai yra rytuose, nes miškas vakaruose. Vidurdienį buvo sunkiau pasakyti, kur rytai, kur vakarai, tačiau netrukus saulė ėmė slinktis į vakarus, ir aš patraukiau ta kryptimi, kuria ir turėjau eiti.